Darbo autoriai Palangos Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos 11 kl. mokinės:
Evelina Januškaitytė
Gintarė Litvinaitė
Ilona Makarovaitė
Darbo vadovas: istorijos mokytoja Loreta Stonienė


Norim papasakoti apie žymią palangiškę – Eleną Jurgutytę – Venckuvienę. Ji yra vienos iš šio darbo autorių - Evelinos Januškaitytės giminaitė (Evelinos Januškaitytės prosenelės sesuo, šeimoje vadinama tiesiog teta).

Gyvas ryšys tarp praeities ir dabarties geriausiai padeda susipažinti su istorija, teikia šiam mokslui sodrių spalvų ir daro jį gyvesnį. Todėl mes, visos šio darbo autorės, projektą pavadinome „Amžininkai pasakoja“. Džiaugiamės, jog galime save laikyti Elenos Jurgutytės – Venckuvienės amžininkėmis ir iš jos lūpų sužinoti ne tik apie ją pačią, bet ir apie Lietuvos XX a. istoriją, o kartu ir apie Palangos istoriją.

Elena Jurgutytė – Venckuvienė jau skaičiuoja devintą dešimtį. Nežiūrint garbaus amžiaus, energijos ir puikios atminties jai gali pavydėti daugelis. Ir dabar ji mėgsta duoti patarimus visiems savo gausios šeimos nariams, todėl galima ją vadinti valdinga moteriške. Pasakojimą norime pradėti nuo Elenos Jurgutytės – Venckuvienės senelių praeities, nes jų gyvenimas yra Lietuvos 1863-64 m. sukilimo prieš Rusiją istorijos dalis. Elenos senelis Juozapas Jurgutis savo gyvenimą Palangoje apsigyveno sukilimo dalyvio kunigo Vladislovo Duseikos (1832-1890 m.) namuose. Juozapą iš Kretingos rajono į Palangą atvykti pasikvietė jo vyresnieji broliai Antanas ir Aleksandras Jurgučiai. Reikia paminėti, jog Kretingos rajone gyvenę Jurgučiai buvo kilę iš karališkųjų valstiečių šeimos. Palangoje pas brolius įsikūręs Juozapas pradžioje dirbo įvairius darbus, kol, šviesų valstietį pastebėjęs, kunigas V. Duseika paskyrė jį savo patarnautoju ir reikalų tvarkytoju.


Palangoje 1883 m. Juozapas Jurgutis vedė Mariją Mackevičiūtę, kuri iki tol dirbo patarnautoja turtingoje Bucevičių šeimoje. Marijos šeima neseniai buvo patyrusi sunkų išgyvenimą– už dalyvavimą sukilime Marijos tėvas buvo sušaudytas.

Jaunavedžių Marijos ir Juozapo Jurgučių šeima įsigijo namelį Piktuižio gatvėje Nr. 13., prie kurio dabar stovi memorialinė stela, skirta Vlado Jurgučio atminimui. Jurgučiai savo namuose apgyvendindavo į Palangos progimnaziją atvykusius mokytis gimnazistus, kuriais rūpindavosi, gaudami už tai pinigus. Palangos progimnazija, kurioje tuo metu dirbo geri mokytojai, buvo žinoma visoje Lietuvoje.

Palangoje Marijos ir Juozapo Jurgučių šeima 1885 m. susilaukė sūnaus Vlado (dabar žinomo kaip Lietuvos lito tėvo), o 1887 m. - sūnaus Bronislovo. Tada, tikėdamiesi tolesnio šeimos gausėjimo, pardavė minėtą namą ir persikėlė gyventi į ūkį Joskaudų kaime. Ten gimė kiti Jurgučių vaikai: Mečislovas, Elena ir Jadvyga.

Seneliai iš mamos pusės buvo palangiškis Jokūbas Butkus – stalius, dirbęs statines, geldas ir kitus rakandus iš medžio, ir Ona Kairytė, kilusi iš Kiauleikių kaimo. Jų šeima buvo dar gausesnė (užaugo 10 vaikų).

Bronislovas Jurgutis 1914 m. susituokė su Magdalena Butkute. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Bronislovas Jurgutis buvo pašauktas į kariuomenę, vėliau pateko į vokiečių nelaisvę. Tuo metu jo žmonai Magdalenai teko verstis pačiai – ji dirbo įvairius ūkio darbus Palangoje ir jos apylinkėse. Bendrą gyvenimą šeima galėjo tęsti tik karui pasibaigus, kai apsigyveno Jūratės gatvėje nuomojamame name, kur ir gimė pagrindinė šio darbo pasakotoja Elena Jurgutytė.

Vėliau, kai Vladas Jurgutis jau profesoriavo Kauno universitete, jis šį namą nupirko brolio Bronislovo šeimai.


Elena Jurgutytė-Venckuvienė, Bronislovo ir Magdalenos Jurgučių pirmagimė, gimė vėjuotą 1920 metų spalio 15 dieną, sekmadienį.

Praėjus porai mėnesių po gimimo, mažąją Eleną aplankė jos dėdė Vladas Jurgutis, kuris tuo metu buvo teologijos magistras, ateitininkų organizacijos Lietuvoje pradininkas, Kauno Žemaičių kunigų seminarijos profesorius, Lietuvos Steigiamojo Seimo narys.

Atvažiavęs V. Jurgutis pažadėjo, kad pasirūpins dukterėčia. Šventėms dėdė Vladas brolio vaikams visada atsiųsdavo saldainių, kitokių dovanų, iš kurių mažajai Elenai labiausiai įsiminė gyvo kumeliuko dydžio vaikiškas arkliukas. Tokio Palangos vaikai dar nebuvo matę: su juo eidavę žaisti ne tik Jūratės, bet ir Maironio gatvių vaikai.

E.Jurgutytė nuo 5 metų lankė vienuolių darželį Vytauto prospekte prie parko. Iš darželio laikų Jurgutytė – Venckuvienė ryškiausiai prisimena du įvykius, atskleidusius jos, kaip ji pati sako, kietą būdą ir drąsą. Įvykiai labai skirtingi: mažos mergaitės susidūrimas su įpykusia, kad jai trukdo ėsti žolę, ožka; ir oficialus to meto Lietuvos prezidento Antano Smetonos, atvykusio į Palangą atostogauti, pasveikinimas prie parko vartų. Jurgutytė – Venckuvienė prisimena, jog už prezidento pasveikinimą ir gėlių puokštės jam įteikimą ji gavusi prezidento bučinį į kaktą ir didelę dėžę saldainių. Toks buvo pirmasis Elenutės susitikimas su oficialiu Lietuvos žmogumi – prezidentu.

Elena Palangos pradžios mokyklą lankė 1926 – 31 m. Tuo metu mokyklos direktoriaus pareigas ėjo Vaitkus, kuris 1941m. buvo ištremtas į Sibirą. Mokyklos baigimo proga geriausiai laidos mokinei - E.Jurgutytei buvo padovanotas Maironio eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“. Buvusi mokinė prisimena, jog knygą jai įteikė lietuvybės puoselėtoja, lietuviškos spaudos draudimo metais platinusi nelegalią spaudą Stasė Vaineikienė, o eilėraštį ji sakiusi užkelta ant didelio stalo, mat buvusi gana mažo ūgio.

Po pradžios mokyklos baigimo, rugpjūčio mėnesį, atvykęs dėdė Vladas pasakė, kad atvažiavo įvykdyti duoto pažado - pasirūpinti mažąja Eliusia. (Palangoje gimnazijos, kur būtų buvę galima tęsti mokslus, nebuvo). Elena važiuos pas jį į Kauną ir mokysis Kauno gimnazijoje. Dėdė paliko pinigų ir pridūrė, kad Elena Kaune turi būti jau rugpjūčio 10d. Ši žinia labai pradžiugino Eleną. Ji mokyklai ruošėsi labai kruopščiai ir atsakingai.


Didelį įspūdį dešimtmetei būsimai gimnazistei padarė atsisveikinimas su mama Kretingos geležinkelio stotyje: „Iš Klaipėdos pusės atlėkė į žvėrį panaši mašina (traukinys) didelėm akim (žibintais), ir aš tik pamačiau, kad mama mane žegnoja“.

Kaune tėvas dukrą nuvežė į dėdės namus, pačioje Kauno širdyje: prie Rotušės aikštės, šalia Maironio, su kuriuo Vladas Jurgutis palaikė šiltus ir draugiškus santykius, namų. Elena Jurgutytė džiaugiasi, kad jai teko laimė pažinoti Maironį: „Jis uždėjo ranką man ant galvos. Padarė labai didelį įspūdį. Pasirodė ramus, santūrus, baltas, didinga povyza. Sutikęs visuomet paglostydavo, paklausdavo, kur einanti“.

Pro Vlado Jurgučio namų langus matėsi rotušė ir kunigų seminarija. Elenai atvykus į Kauną, V. Jurgutis aprodė visas įžymiausias šio miesto vietas, supažindino su žymiais to meto žmonėmis, buvusiais savo draugais, kaip antai Juozu Tumu Vaižgantu, žinomu rašytoju, visuomenės veikėju, literatūros istoriku, kritiku, universiteto dėstytoju ir kunigu. Jį Elena Jurgutytė – Venckuvienė prisimena kaip žilą ir labai judrų žmogų, kuriam mirus visa jos gimnazija lydėjo į paskutinę kelionę.

Prasidėjo naujas gyvenimas. Jai ir dėdei tvarkytis padėdavo liokajus lenkas pan Kšivitc, kurio dėka ji pramoko lenkiškai, ir sena moteriškė - virėja.

„Dėdė mane atidavė į Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos privačią mergaičių gimnaziją, dabar žinomą kaip Kauno Saulės gimnaziją.


Klasė buvo didelė. Prieš tai man turėjo nupirkti bordavą uniformą: sijonukas flisuotas arba klostytas, žiurstas, baltas kalnieriukas, balti mankietukai, šlipsas prie kalnieriuko, juodos kojinės, juodi batai, ir bordo kepuraitė, skrybėlaitės tipo“, – prisimena buvusi gimnazistė. Klasę sudarė apie 40 mergaičių. Pradžioje Kauno elitinėje mergaičių gimnazijoje paprastai palangiškei buvo sunku: dauguma mokytojų buvo vienuolės, pasaulietės buvo tik kelios (lietuvių ir prancūzų kalbų mokytojos), mokytojas vyras buvo tik vienas – lotynų kalbos dėstytojas Juozas Starkus, kurį visos mergaitės tuoj įsimylėjo. Muzikos pamokas vesdavo žinomas muzikas ir kompozitorius Juozas Karosas. Jis buvo suorganizavęs gimnazisčių chorą, kuris koncertuodavo visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Prieš mylimo mokytojo išvykimą dirbti į Klaipėdą dėkingos choristės surengė jam padėkos vakarą.

Gimnazijoje buvo griežta drausmė, kurią palaikyti buvo nesunku dar ir todėl, kad dauguma mokytojų buvo vienuolės, iš kurių griežčiausia ir nemylimiausia buvo sesuo Benaventūra, mokiusi fizikos. Ją visi pravardžiuodavo žirafa, nes ji buvo labai nedraugiška, rimta, niekados nesišypsodavo, kaip sako Elena Jurgutytė, eidavo kaip kuolą prarijus.


Gimnazijoje buvo mokoma gero elgesio ir gyvenimiškų vertybių. Už mokslą kas pusmetį reikėjo mokėti po 250 litų. Tuo metu tai buvo nemenki pinigai. Dėdė kas savaitę pasirašydavo pažymių knygelėje, tikrindavo savo globotinės žinias. Buvusi Švento Kazimiero seserų kongregacijos gimnazistė prisimena: „Praėjus keliems mėnesiams pažymių knygelėje pradėjo rašyti pažymius iš mandagumo ir tvarkos. Ir koks buvo dėdės nustebimas, kai gavau 2 už nemandagų pasielgimą su mergaitėmis ir 2 už nesilaikymą nustatytos tvarkos. Tada dėdė subaręs: „Aš suprantu, kad galima pamokos neišmokti, bet būti nemandagiai ir nesilaikyti tvarkos...“. Pasirodo, kad Jurgutytė atsisakiusi užsegti batą savo klasės storulei – vieno ministro dukrai.

Už tiesmukišką būdą, atvirumą ir kartais šiurkštų elgesį Elena klasėje gavo pravardę „Jurgis“. Mergaitės kartais juokdavosi, kad „klasėje turime vieną berniuką – Jurgį“. „Būdavo aš jas ir šokti vedu, ir patampau“, - prisimena Elena Jurgutytė. Šiaip gimnazijoje Jurgutytė buvo labai stropi ir gabi mokinė. Mėgo matematiką, kurią mielai aiškindavo klasės draugėms.


Elena Jurgutytė dažnai prisimena didįjį Palangos gaisrą, nusiaubusį Palangą 1938m. gegužę. Grįždama iš gimnazijos Kaune, pamatė vaikus, miesto gatvėse platinančius „ekstra telegramas“ ir šūkaujančius: „Dega Palanga!“. Gavusi vieną tokį lapelį ir parbėgusi namo, pasakė apie tai dėdei, kuris tuoj bandė telefonu susisiekti su Palanga, bet ryšio nebuvo. „Sužinojom tik, kad tarp kitų namų sudegė ir paštas bei daug parduotuvių ir kad Palangoje trūksta maisto“, -prisimena Jurgutytė. Nežinodama, ar sudegė ir tėvų namai, gimnazistė Elena traukiniu išvyko į Kretingą, o iš ten į Palangą. Vežėsi pilnus lagaminus maisto, kuriuo pasirūpino dėdė Jurgutis. Atvykusi į Palangą ji drebėdama žingsniavo tėvų namų link. Priėjus buvusių namų vietą, atsivėrė šiurpus vaizdas: gaisravietėj ugnis teberuseno, o iš namų buvo likę tik keli kaminai. Kaimynai, kurie kapstėsi savo gaisravietėj, pasakė, kad tėvai su kitais vaikais prisiglaudė netoliese pas kitus palangiškius. Elenutė negalėjo atsistebėti baisiu vaizdu ir žmonių išgyvenimais. Tada Palangoje sudegė dauguma Vytauto gatvės namų (virš 100), taip pat ir klebonija bei pradžios mokykla. Išliko tik keli mūriniai žydų namai. Apdegęs buvo net bažnyčios stogas. Pabuvusi savaitę su artimaisiais ir supratusi, kaip sunku jiems bus gyventi toliau, Elena grįžo į Kauną. Vėliau Jurgutis šeimą itin parėmė materialiai, kol senojoje vietoje iškilo nedidelis namukas.

Elenai Jurgutytei viena iš mylimiausių pamokų gimnazijoje buvo lietuvių literatūros pamoka. Norėdamos savo literatūros žinias pagilinti, gimnazistės dalyvavo literatų būrelio veikloje.



Ilgainiui Elena Jurgutytė priprato prie mokslo gimnazijoje ir gyvenimo dėdės namuose tvarkos. Laisvu metu dėdė su dukterėčia vaikščiodavo į teatrus, koncertus, ypač pamėgo operą, svečiuodavosi pas draugus, vaikštinėdavo po Kauno apylinkes. Profesorius mielai bendraudavo su Elenute, atsakinėdavo į jai iškilusius klausimus. Todėl dukterėčia prisimindama jį apibūdina profesorių taip: „Jis begaliniai geros širdies, didelės erudicijos, nepaprastos dvasinės kultūros žmogus. Aš visada gėrėjausi dėdės darbštumu, sąžiningumu, patriotizmu. Jis niekada neskirstė žmonių pagal socialinę kilmę, tautybę ar politinius įsitikinimus, o vertino juos pagal sugebėjimus ir atliktus darbus. O kokią atmintį turėjo dėdė – jis iki pat mirties cituodavo įvairiomis kalbomis įvairių autorių posakius, sentencijas, aforizmus, eilėraščius“.

Dėdės namuose gyvenant, Jurgutytei teko laikytis nustatytų taisyklių: į namus galėdavo ateiti tik mergaitės, vakare grįžti reikėdavo iki 22 valandos, o vyresnėse klasėse - iki 23 valandos.

Elena Jurgutytė Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos privačią mergaičių gimnaziją baigė 1939 m. gimnazijos 11-oje laidoje, kurios auklėtoja buvo sesuo Inocenta. Išlikusioje puikioje išleistuvių nuotraukoje matyti, kaip buvo laikomasi lietuviškų tradicijų – visos gimnaziją baigusios merginos pasipuošusios tautiniais rūbais.


Kartu su Elena šioje laidoje gimnaziją baigė 43 absolventės: Aglinskaitė Magdalena, Bagdonaitė Aldona, Bizauskaitė Prima, Kazio Bizausko - vieno iš Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, Lietuvos Steigiamojo seimo nario, K.Griniaus Ministrų kabineto švietimo ministro, J.Černiaus Ministrų kabineto premjero pavaduotojo, dukra, Bizauskaitė Aldona, Bružaitytė Zelma, Digrytė Gražina, Eikmanaitė Regina, Endziulaitytė Aldona, Antano Endziulaičio - V.Petrulio ir L.Bistro Ministrų kabinetų vidaus reikalų ministro, advokato dukra, Galvydytė Genovaitė, Gamdziukaitė Genovaitė, Grigiškytė Irena, Jackevičiūtė Renata, Jurkšaitytė Albina, Katelytė Jonė, Kroazaitė Vanda, Kudirkaitė Stanislava, Kuliukaitė Idalija, Liktorytė Bronislava, Markovičiūtė Brunona, Maželytė Margarita, Mitkutė Aldona, Nameikaitė Bronislava, Nenortaitė Apolonija, Opaitė Gražina, Oželytė Sofija, Pileikaitė Danutė, Plačenytė Aldona, Reichertaitė Lydija, Rubušauskaitė Marija, Rusteikaitė Danutė, Stepono Rusteikos – J.Tūbelio Ministrų kabineto vidaus reikalų ministro, Kauno kriminalinės policijos departamento direktoriaus, Kauno viceburmistro dukra, Sideravičiūtė Onutė, Stankūnaitė Irena, Statkevičiūtė Elena, Steikūnaitė Gražina, Stulginskaitė Aldona, Aleksandro Stulginskio – vieno iš Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų, Lietuvos Steigiamojo seimo pirmininko, II-ojo Lietuvos prezidento dukra, Survilaitė Aldona, Ulevičiūtė Marija, Vailokaitytė Birutė, Jono Vailokaičio – vieno iš Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, ūkio banko kūrėjo ir vadovo, Lietuvos Steigiamojo seimo nario, žymiausių Lietuvos akcinių bendrovių steigėjo, Lietuvos banko tarybos nario, dukra, Vailokaitytė Aldona, Vailokaitytės Birutės pusseserė, Valiulytė Marija, Žukaitytė Dolorosa.

Gebėjimu bendrauti pasižyminti Elena Jurgutytė visą mokymosi gimnazijoje laiką buvo klasės seniūnė. Galima teigti, kad šias pareigas ji ėjo ir po gimnazijos baigimo. Netgi sovietinės okupacijos metais buvusios klasės draugės lankydavo savo auklėtoją, kuriai teko slapstytis dėl valdžios persekiojimų, rengdavo susitikimus. Pavyzdžiui: 1989m., praėjus penkiasdešimčiai metų po gimnazijos baigimo, buvo surengtas didžiausias klasės susitikimas.


Šio klasės susitikimo nebesulaukė auklėtoja, bet dalyvavo lotynų kalbos mokytojas Juozas Starkus ir prancūzų kalbos mokytoja J. Malijonienė, dabar abu jau mirę. Į susitikimą klasės draugės atvyko netgi iš Amerikos, Kolumbijos. Tiesa, draugių ratas gerokai sumažėjęs: tikrai žinoma, jog jau mirusios Aldona Endziulaitytė, Glinskaitė, Galvidytė, Gamdziukaitė, Kudirkaitė, Kroazaitė, Maželytė, Pileikaitė, Sideravičiūtė, Survilaitė, Vailokaitytė. (Dauguma jų palaidotos Kaune, kai kurios Amerikoje, kitur.)


Elenai Jurgutytei malonu prisiminti buvusias geriausias savo klasės drauges: Primą Bizauskaitę, kuri po tėvo sušaudymo emigravo ir tebegyvena Anglijoje, Aldoną Stulginskaitę, Birutę Vailokaitytę, Aldoną Endziulaitytę, Sofiją Oželytę, Danutę Rusteikaitę ir Ireną Stankūnaitę. Su kai kuriomis draugėmis buvo bendrauta tiesiog šeimomis: Vladas Jurgutis buvo Aldonos Stulginskaitės krikšto tėvas. Elena drauge su Aldona, kuri gyveno Jokūbave, grįždavo atostogų iš gimnazijos, kartu jos važiuodavo traukiniu iki Kretingos.


1941 m. Aldonos Stulginskaitės tėvus ištrėmė į Sibirą. Šiuo metu Aldona Stulginskaitė gyvena Amerikoje.

Šiurpu prisiminti, kaip Aldona Endziulaitytė, kurios tėvas buvo vidaus reikalų ministras, kartu su šeima buvo išvežta prie Laptevų jūros prieš pat savo vestuves. Ten ji sukūrė šeimą. Deja, vyras mirė nuo vėžio, o vienas iš trijų jos vaikų mirė badu. Itin tvirtą Aldonos charakterį iliustruoja faktas, jog, pati susirgusi kaulų vėžiu, ji išsiversdavo be nuskausminamųjų vaistų. Aldona palaidota Kaune.

Kita klasės draugė – Sofija Oželytė – dabar yra Vilniaus Universiteto garbės daktarė, psichiatrijos specialistė. Jos tėvas buvo Kauno karo ligoninės viršininkas, medicinos daktaras, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto ordinarinis profesorius. Sofija ištekėjo už pasiturinčio žmogaus. Šiuo metu gyvena Vašingtone (JAV).

Taip pat puikia drauge Elenai buvo Danutė Rusteikaitė. Jos tėvas buvo vidaus reikalų ministras. Sovietų valdžia jį suėmė ir sušaudė.

Draugavo Jurgutytė ir su Stankūnaite Irena. Jos tėvas turėjo didelę vaistinę, buvo išsilavinęs žmogus. Todėl jos visa šeima sovietų valdžios sprendimu buvo išvežta prie Laptevų jūros.

Pasikeitusi Sovietinės Lietuvos valdžia privertė pakoreguoti savo gyvenimo planus daugelį Lietuvos žmonių. Tarp jų ir Elenos Jurgutytės: po gimnazijos baigimo planuotą kelionę į užsienį, kurios metu dėdė tikėjosi patikrinti savo globotinės užsienio kalbų žinias. Eliusia, kaip ją vadino artimiausieji žmonės, 1939 m. tesuspėjo įstoti į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakultetą.

Sovietams grąžinus Vilnių ir Vilniaus kraštą, ten buvo perkelti kai kurie anksčiau Kauno universitete veikę fakultetai. Ekonomikos fakulteto profesorius Vladas Jurgutis su savo globotine taip pat persikėlė į Vilnių ir apsigyveno bute, įrengtame Chodkevičių rūmuose. (Dabar ten yra pritvirtinta memorialinė lenta V. Jurgučiui atminti.) Iš pradžių Jurgutis ėjo Vilniaus universiteto finansų katedros vedėjo, o nuo 1941 m. ekonomikos fakulteto dekano pareigas. Pasikeitus politinei Lietuvos padėčiai, Elenusia, paskatinta dėdės, pradėjo studijuoti ekonomiką. Taip dėdė tapo Elenos dėstytoju. Jurgutytė, apsigyvenusi Vilniuje, įsidarbino TSRS Valstybinio banko Vilniaus skyriuje sąskaitininke, o vėliau buhalterio padėjėja.

1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams, situacija dar kartą pasikeitė: profesorius Vladas Jurgutis buvo pakviestas bendradarbiauti jų okupacinėje valdžioje. Jam atsisakius, 1943 m. kartu su kitais 46 Lietuvos inteligentais už vokiečių valdžios politikos kritiką buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Koncentracijos stovykloje likimas Vladą Jurgutį suvedė su Baliu Sruoga. Balys Sruoga buvo Elenos klasės draugės– Gražinos Budrevičiūtės, kuri, nebaigusi gimnazijos, perėjo mokytis kitur, giminaitis. Elena Jurgutytė – Venckuvienė Balį Sruogą prisimena kaip savotišką, labai gražų, aukštą, elegantišką, gerų manierų, išauklėtą vyrą.


Geriausia savo jaunystės laikų drauge, su kuria bendrauja dar ir dabar, nors ir laiškais, E. Jurgutytė – Venckuvienė laiko Verutę Vizbaraitę. Dabar ji gyvena Australijoje. Jų vaikystės metais Verutės tėvas buvo Palangos viceburmistras. Ši Elenos ir Verutės draugystė tęsiasi jau 75 metus.



Kai vokiečių valdžia uždarė Vilniaus universitetą, Elena Jurgutytė 1943 m. grįžo gyventi pas tėvus į Palangą. Tai buvo vienas iš sunkesnių laikotarpių visos šeimos gyvenime. 1945 m. Raudonajai Armijai išvijus vokiečius iš Lietuvos ir labai trūkstant išsilavinusių žmonių, Jurgutytė buvo pakviesta dirbti į Kretingos apskrities finansų skyrių vyr. buhaltere, o vėliau pakilo iki liaudies ūkio finansavimo vyr. inspektoriaus pareigų. Elenai darbas sekėsi puikiai, tačiau ji labai norėjo tęsti studijas.

1945 m. Vladas Jurgutis, draugų padedamas, jau buvo grįžęs iš Štuthofo lagerio ir mokė universitete studentus ekonomikos. Į universiteto ekonomikos fakulteto antrąjį kursą tęsti studijų grįžo ir Elena Jurgutytė. Kadangi sovietinė valdžia bijojo, jog ekonomikos profesoriaus Vlado Jurgučio pažiūros gali neatitikti komunistinės ekonomikos vystymosi dėsnių, garbus profesorius buvo „paprašytas“ apleisti katedrą. Šeima buvo priversta išsikelti iš buto Didžiojoje gatvėje Nr. 24. Ėmė stigti pragyvenimo lėšų, todėl Elena įsidarbino konservatorijoje buhaltere, o vėliau ėjo vyr. buhalterės pareigas. Ten susipažino su būsimu savo vyru. Nežiūrint visų sunkumų, 1949 m. Elena Jurgutytė, iš Vlado Jurgučio globotinės tapusi jo globėja, baigė Vilniaus Universitete ekonomikos fakulteto finansų specialybę ir gavo paskyrimą dirbti finansų ministerijoje. Taip pagal paskyrimą finansininkė Elena Jurgutytė – Venckuvienė išdirbo ištisus 30 metų - iki pat savo pensijos.

1952 m. gruodžio 21 dieną Elena Jurgutytė susituokė su Vytautu Venckumi, kuris buvo vienas žymiausių ir populiariausių Lietuvos muzikologų: muzikos kritikas, lektorius, apvažinėjęs visą Lietuvą, radijo ir televizijos laidų vedėjas. Eleną Vytautas sužavėjo begaliniu gerumu, meile, sąžiningumu ir atvirumu. Maestro parengė unikaliausią Lietuvos radijo istorijoje muzikinių laidų ciklą „Koncertas – prisiminimas“. Šį ciklą sudarė 712 laidų, kurias jis vedė 15 metų. Vytautas Venckus buvo reiklus bei jautrus pedagogas, ilgus metus dirbęs muzikos akademijoje bei pedagoginiame universitete. Patraukli Vytauto Venckaus asmenybė daugeliui jį pažinojusiųjų imponavo nuoširdumu, paprastumu, subtiliu humoro jausmu. V.Venckus visą gyvenimą domėjosi muzikos istorija ir muzikos kultūros nūdiena, nagrinėjo įvairių kompozitorių kūrybą. Jis paliko gausybę įdomių kritinių, švietėjiškų straipsnių. Vytautas šiltai bendravo su Vladu Jurgučiu, dažnai jį lankydavo, drauge su žmona padėdavo jam sunkių ligų metu.


1960 m. persirgęs komplikuotu gripu, Vladas Jurgutis anksčiau turėtos geros sveikatos taip ir neatgavo. Jam vis labiau buvo reikalinga artimųjų globa ir šiltas rūpestis. Tai geriausiai jautė dukrą jam atstojanti Elenutė. Kaip Vladas Jurgutis vertino Elenutės globą, matyti ir iš jo 1961m. liepos 27d. laiško, rašyto į Palangą, jai atostogaujant: „Man rodos, kad mano širdis drauge su tavim atostogauja, nes žino, kad, pakėlus jai triukšmą, neturėsiu į ką šauktis pagalbos. Žinoma, ir aš pats, pilnai suprasdamas padėtį, stengiuosi jos ne tik neerzinti, bet dar kaip įmanydamas tausoju.“

Jurgutytė - Venckuvienė prisimena, kaip prieš mirtį dėdė yra prašęs palaidoti jį šeimos kape Palangoje. Šį Vlado Jurgučio norą jo dukterėčia išpildė, kai 1966 m. šaltą sausio 9 dieną Vilniuje po sunkios ligos profesorius Jurgutis mirė.


Bendrai Eleną Venckuvienę galime laikyti savo mylimiausiųjų žmonių – dėdės Vlado Jurgučio ir vyro Vytauto Venckaus – paskutinės valios vykdytoja, nes ji šalia savo tėvų Palangos kapinėse palaidojo ir savo 1997 m. nuo sunkios ligos mirusį vyrą. Tokio apsisprendimo viena iš priežasčių yra didžiulė jų šeimos meilė Palangai.

Elena, kaip ir jos dėdė, visą savo gyvenimą padėdavo žmonėms sunkiais jų gyvenimo laikotarpiais: kartais užtekdavo gero žodžio, o kartais reikėdavo ir materialinės pagalbos. Už tai ji buvo visų mylima, vertinama ir gerbiama. Venckų šeimoje Vilniuje lankėsi ir jų mokytojai, ir draugai bei studentai. Svečiai visada būdavo laukiami ir maloniai priimami. Venckų šeimą aplankydavo net Vytauto mokinių vaikai.

Įamžinant mylimų žmonių atminimą Elena Jurgutytė – Venckuvienė rodė didžiulę iniciatyvą ir dėjo daug pastangų. Ji labai pasistengė, kad būtų išleistos monografijos „Vladas Jurgutis“ ir „Vytautas Venckus“, taip pat, kad būtų surengti šių žmonių atmintinų datų minėjimai ir laikraščiuose bei žurnaluose atsirastų straipsniai apie tai. Elenos Jurgutytės rūpesčiu prieš 10 metų Palangos 2-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas garbingas Vlado Jurgučio vardas.

Ir dabar Elena Jurgutytė – Venckuvienė gyvena Palangoje, savo gimtinėje. Ten ją dažnai aplanko daugybė jos gyvenime sutiktų žymių žmonių, jų vaikai bei anūkai. Buvę Vytauto Venckaus studentų vaikai bendrauja su Jurgutytės – Venckuvienės giminaičių vaikais bei anūkais, taip šildydami vieni kitus savo širdžių šiluma. Ji pati dažnai lanko savo artimųjų: tėvų, dėdės, brolio, sesers, vyro ir kitų giminių kapus. Didelį džiaugsmą jai teikia pasivaikščiojimas prie jūros, bet ten ji jau būna vis rečiau. Nežiūrint visų sunkumų, Elena Venckuvienė tvirtina, kad „gyvenimas- tai didelė, šviesi Dievo dovana ir todėl reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.“ Ji dažnai mena gražią ir turiningą savo gyvenimo praeitį ir primena kitiems, kad be praeities nėra dabarties, be dabarties nėra ateities.

Naudota literatūra

Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918 – 1940 politikos veikėjų. V., 1991.
Egidija Laumenskaitė. Vladas Jurgutis. V., 1994.
Svetlana Puidokienė. Vytautas Venckus. V., 2001.
Vladas Žukas. Margi gyvenimo puslapiai. Salomėja ir Jonas Aleksos. UAB „Ogamas“, 2003.

Atsiminimais pasidalijo

Elena Jurgutytė – Venckuvienė.